MadaNeringa Rekašiūtė: „Banguoju su Palanga vienomis bangomis“

2019 rugpjūčio 30160
https://mes.lt/wp-content/uploads/2019/08/1-1-1280x858.jpg

Žavi, atvira ir kupina įdomiausių minčių menininkė Neringa Rekašiūtė paklajojusi po pasaulį savo gimtąją Palangą ir pačią save išvydo naujomis spalvomis. Daugybę metų užsiimanti fotografija, šiemet moteris pasauliui pristatė ir savo iki sielos gelmių prasiskverbiančią poeziją.

-Neringa, papasakokite apie save, kur šiuo metu kuriate, gyvenate, būnate?

-Aš labai daug keičiuosi gyvenime. Šiuo metu išsikrausčiau iš Visagino, man 31-eri metai, vasarai grįžau į Palangą, iš kur ir esu kilusi, kur užaugau. Tiesiog nusprendžiau šį sezoną praleisti čia ir visas savo mūzas kviesti fotografuotis čia, manau, kad tai buvo geriausias mano sprendimas. Palangoje dabar taip gera, jaučiu, jog banguoju vienomis bangomis su šiuo miestu. Esu laiminga menininkė, kuri gyvena prie jūros.

-Vasarą vieniems reiškia poilsį, kitiems darbymetį. Ką jums asmeniškai reiškia vasara?

-Man tai reiškia darbo sezoną, vasarą daug fotografuoju, kad mano mūzoms nereikėtų šalti ir oda nešiurptų, geriausia fotografuoti yra šiuo metu laiku, kad būtų galima ne tik lakstyti pievomis, bet ir nerti į jūrą. Tai vasara man pirmiausia asocijuojasi su darbu ir tai man nėra nepažįstama, kadangi mano tėveliai yra iš pajūrio, aš žinau, ką reiškia parduoti savo vasarą, kad sukurtum kitų žmonių laimę, mačiau visą šį procesą nuo vaikystės. Be darbo, vasara man yra meilės sklaida.

-Kas jus pastūmėjo link poezijos?

-Aš visada rašiau, bet knyga atsirado, dėl to, kad susidūriau su sunkiu laikotarpiu. Kai man sukako 28 sugriuvo mano iliuzijos apie tai, kas yra gyvenimas, nors galvojau, kad esu labai laisva, individuali, mane vistiek labai paveikė visuomenės nustatyti stereotipai, apie tai ką žmogus turi nuveikti, kada turi būti sukurta šeima. Aš įsivaizdavau, kad 30-ies jau turiu turėti vaikų ir net buvau sutikusi žmogų su kuriuo norėjau visą tai patirti, bet tie santykiai visiškai nesiklostė ir mano suvokimas, kas yra gyvenimas, ką reiškia pasaulis iš esmės pradėjo griūti ir tame griuvimo procese, kuriame vyko destrukcija, nusivylimas savimi, įkvėpė mane rašyti poezija tam, kad geriau išgirsčiau save. Kad patikėčiau, jog dar turiu dėl ko būti, egzistuoti šioje žemėje. Poezija man padėjo nueiti iki pamatinių traumų nuo kurių bėgau. Knyga – tai duoklė mano sielai. Supratau, kad kai dalinuosi poemomis su žmonėmis, jaučiuosi ne tokia vieniša, kad ne viena tai išgyvenau. Iš didelio skausmo, gali gimti ir didelis grožis tik reikėjo to išlaukti.

-Tavo knygoje nugulusios ne tik ypatingos poemos, bet ir fotografijos. Gal gali papasakoti apie jas?

-Knygoje yra nuotraukos, kurias fotografavau šiek tiek kitaip nei visada. Norėdama prieiti prie savo modelių dar arčiau, pasirinkau juostą. Su juosta nieko nepamanipuliuosi, kaip yra taip ir rodai, fotografavau artimiausius savo žmones, su kuriais dėl šių nuotraukų mano ryšys pasikeitė, suartėjau su jais, pažinau juos iš naujo.

Greta Bernotaitė nuotr.

-Tavo fotografijos išties išskirtinės, jose ne tik mažiau rūbų, bet ir regimas ryškus ryšys su gamta. Kaip atradai savo stilių, kas pastūmėjo tave fotografuoti? Koks buvo pirmasis kadras, kuris nušvietė tavo kelią?

-Aš pradėjau kaip mados fotografė ir įsivaizdavau, kad užkariausiu pasaulį, nuvažiavusi į Londoną, buvau įsitikinusi, kad fotografuosiu „Vogue“ žurnalui ir net pradėjau dirbti „GQ“ žurnalui, kaip fotografo asistentė. Susidūrusi su šia industrija, pajutau tuštumą. Ten labai mažai kūrybiškumo, man neužteko vietos būti tuo kuo esu. Mados fotografija – tai melas, kurį tu parduodi. Ten sunku užmegzti tikrą ryšį su žmonėmis. Tada pradėjau kelti klausimus, kas man yra moters kūnas, kurį matau parduodantį prekę. Pradėjau kelti klausimus apie savo bundantį moteriškumą ir turbūt tas nuogumas labai natūraliai atėjo. Didžiausias lūžis buvo tada, kai pati nusifotografavau nuoga kartu su savo drauge – pagrindine savo mūza, fotografijoje perteikėme moterų ryšį . Tai buvo labai įdomu, nes ji beprotiškai graži, dirba modeliu. Dažnai fotografuodama moteris girdžiu „ Aš tai nenoriu fotografuotis drauge su kitomis“ , nes juntamas lyginimas, konkurencija. O man tai kaip tik buvo laisvė, moterų draugystė, bendrystė. Fotografijoje yra tiek daug istorijos, kurioje konkurencija pakeičiama meile. Ta meilė savo kūnui man padėjo pamilti savo modelių kūnus ir sielas. Kai sutinku savo mūzas jaučiu, ką joms skauda,  apie ką jos yra ir tada pasakoju tą istoriją pasitelkdama nuotraukas. Galbūt per save pačią išjaučiau tą moteriškumo paiešką. Noras nusimesti tą jungą, kad mus vertina tik per kūną, atrasti tą vidinę galią ir pasakoti apie ją savo fotografijomis, kūriniais.

-Kokia yra tavo mūza? Turbūt turi mūza, kuri pakeitė tave ir turėjo įtakos tavo kūrybos krypčiai?

-Aš pati turiu būti sau pagrindinė mūza, dėl to, kad tai kas vyksta mano viduje ir tai kuo aš dalinuosi, ką aš patiriu ir kur einu, visas mano kelias atsispindi fotografijose. Aš pati turiu būti mūza, tam kad galėčiau vystytis ir augti. O mano mūzos atsiranda tinkamu metu ir tinkamoje vietoje, joms aš visada jaučiuosi dėkinga. Mes galime kartu kurti grožį. Bet jei reikėtų įvardinti vieną, ypatingą mūzą, kuri man labai padėjo, tai būtų modelis Jovita Micevičiūtė. Man ji ta, kurią visada prisiminsiu ir žinosiu, kokia ji ypatinga.

-Papasakok apie savo knygą ir jos pristatymus, kuriuos rengi keliaudama po Lietuvą.

-Mano knygoje yra labai daug vietos sielų bendrystei. Kaip jau žinote, mano fotografijos yra labai nuogos, tokia yra ir mano poezija. Aš noriu kalbėti apie tai iš ko ji kilo, nes tai yra labai žmogiška: skausmai, traumos ir išgyvenimai pas daugelį žmonių yra panašūs, todėl susitikimai ir diskusijos su skaitytojais yra natūrali mano kūrybos proceso dalis.

-Visą vaikystę praleidai čia ir tik baigusi gimnaziją išvykai. Su kuo tau asocijuojasi Palanga, ką ji tau reiškia?

-Iš pradžių šis miestas man asocijavosi su vaikystės traumomis. Basanavičiaus gatve ir vasaros šurmuliu, o dabar aš suprantu, kokia graži yra Palanga, kaip fantastiškai ji keičiasi. Skandinavija, ramybė ir atspindys besikeičiančių Lietuvos žmonių. Dabar Palanga man asocijuojasi su lėtu, pilnu malonumo gyvenimo ritmu, didele laime ir kūryba. Bėgant metams mano suvokimas apie mūsų kurortą kardinaliai pasikeitė.

-Kaip atrodo eilinė tavo vasaros diena Palangoje?

-Aštuntą ryto jau sėdžiu „Foto kavoje“ ir geriu kavą, čia retušuoju nuotraukas, atsakinėju elektroninius laiškus ir tvarkau sąskaitas. Mano darbe yra daug buities, strategijos ir disciplinos. Kaip ir visi dirbantys žmonės aš taip pat turiu terminus. Atlikusi savo darbus, keliauju pagulėti į pliažą, tada keliauju į turgelį, kur prisiperku šviežių vaisių, uogų, daržovių ir einu namo pasigaminti pietų. Tada vėl keliauju į pliažą ir vėl grįžtu prie darbų. Taip atrodo mano diena, kai nefotografuoju. O jei turiu fotosesijų, jos būna paryčiais ir vakarais. Paryčiai yra mano mėgstamiausias laikas, dėl šviesos ir pačio meto, kuomet visi žmonės dar miega, atsiranda labai daug laisvės. Tuomet gimsta magija.

-Kadangi visą vasarą žadi praleisti prie jūros, ten turbūt ir vyks dauguma tavo fotosesijų? Kaip tavo mūzos susidraugauja su kurortu?

-Ieškau ir kitų vietų, ne tokių nuspėjamų kaip pajūrys, ieškau lokacijų aplink Palangą ir esu tikra, kad dar tikrai turiu daug ką atrasti, bet prie jūros nuotraukų šią vasarą tikrai smarkiai padaugės. Mano mūzoms patinka Palanga, ta ramybė ir lėtas tempas. Visi atkreipia dėmesį į pokyčius. Aš manau, kad mes visi gyvename savo burbuluose ir nelabai gerai suvokiame įvykusius pokyčius, nes mums tai kasdienybė. Bet kai iš čia išvyksti ir grįžti, pamatai bendrą Lietuvos veidą, nes čia suvažiuoja labai daug žmonių, gali pajusti, kaip smarkiai mes kaip šalis užaugome.

-Tu esi labai spalvota asmenybė. Nuo fotografavimo peršokai į rašymą, esi komunikabili, bei veikli. Jei reikėtų save apibūdinti, kaip tai skambėtų tavo lūpomis?

-Savęs suvokimas labai keičiasi. Kai augi ir atsiranda branda, randi vis naujų pastebėjimų apie save. Bet aš esu – niekas. Kuo labiau neprisirišu prie etikečių ir pasiekimų, tuo man lengviau gyventi. Buvimas niekuo mane taip išlaisvino, aš radau tiek daug grožio jame. Tau nedaro įtakos kitų žmonių lūkesčiai, savo pačios lūkesčiai sau, kas tu turi būti ir kaip turi dabar fotografuoti. Išmokau judėti su gyvenimo srove ir būti atvira.

-Kadangi vasara tau reiškia darbo sezoną, o be poezijos knygos pristatymų, tavęs laukia fotosesijos ir kiti darbai, ar jau žinai kaip pasitiksi rudenį? Kokie tavo planai pasibaigus vasarai? Ar neplanuoji vėl palikti Lietuvos?

-Dar nežinau, bet mąstau apie grįžimą į sostinę. Noriu pasibaigti savo antrąjį bakalaurą “Tarptautinių santykių ir politikos mokslų” bei išsilaikyti teises, taip pagaliau inicijuotis į suaugusiųjų gyvenimą, nuo kurio taip ilgai bėgau. Man labai patinka Lietuvoje, aš planuoju įvairias keliones ir patirtis, bet man čia labai gera ir vis geriau. Kuo daugiau keliauju, suprantu kokia mes ypatinga šalis ir taip sako daugybė žmonių. Per šį nepriklausomybės laikotarpį mes įsisavinome, kiek daug mes turime duoti ir parodyti.

-Neringa, gal prisimeni savo pačią įsimintiniausią vasarą, kokia ji buvo?

-Absoliučiai ramiausiai galiu pasakyti – ši! Būdama 31 metų, jaučiuosi kaip niekada fantastiškai. Esu patenkinta savimi, savo kūnu, savo pasirinkimais gyvenime. Jaučiuosi lanksti, prisileidžiu žmones ir patirtis, tačiau kartu ir nubrėžiu ribas, pasaugau save ir savo fizinę bei psichologinę sveikatą. Po daugiau negu 10 metų pirmą kartą grįžau į gimtąją Palangą praleisti visos vasaros. Mano gyvenimas čia – kurortinis, atsipalaidavęs, be skubėjimo. Sutinku saulę rytais fotografuodama mūzas, kurios čia atvažiuoja pabėgioti nuogos kartu su manimi. Geriu kavą mėgstamiausioje kavinukėje Foto kava, tada einu į turgų braškių, vėliau susitinku su draugais, daug būnu gryname ore. Ši vasara tikrai yra magiška! Džiaugiuosi, kad pasirinkau ją praleisti čia, o ne asfalto apsuptyje Vilniuje.

-Kadangi visą sezoną leidi Palangoje, kokia tavo mėgstamiausia vieta čia?

-Jų – daugybė. Rytinei kavai ar darbui kompiurteriu visad renkuosi Fotokavą Vytauto gatvėje, ten tokios nuostabios merginos dirba! Jau vien dėl jų eičiau tik ten gerti kavos. Pliažintis labiausiai patinka moterų paplūdimyje – ten ypatinga aura, skirtingi moterų kūnai leidžia atsipūsti ir pamatyti gražią kūnų įvairovę, o ne tą, kuri lydi iš reklaminių stendų mieste. Vakarais man labai patinka nueiti į “I love Palanga” terasą arba kaip sako palangiškiai – “ant pievos”. Ten visad kažką sutinku, jei norisi pabendrauti, o ir šiaip vyksta gerų koncertų bei rodo įvairių filmų. Šiaip tai Palanga tokia dabar pilna kokybiškų vietų, man be galo patinka šis pokytis! Tikiuosi, jų atsiras vis daugiau ir daugiau.

Facebook'o komentarai

Parašykite komentarą